Pagėgių miškai yra Šilutės rj. savivaldybės teritorijoje, į šiaurės vakarus nuo Pagėgių. Plotas 2300 ha, mišku apaugę 1950 hektarų. Susideda iš Pagėgių, Pavilkių, Anužių, Šilagalių, Kadagynės, Stumbragirių ir Dinkių miškų. Valstybinės reikšmės miškai sudaro 99 %, priklauso Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regioniniam padaliniui. Masyvo pietvakarinę dalį kerta Jurbarko–Šilutės plentas ir Klaipėdos–Tilžės geležinkelis. Teka Eisra (Kamonos intakas) ir Vilka (Gėgės intakas). Reljefas – banguotas Nemuno deltos pakraštys. Miško augavietės vidutiniškai derlingos, dažniausiai normaliai drėgnos, bet kartais laikinai įmirkusios. 80 % miškų yra ūkiniai IV grupės, 19 % apsauginiai III grupės ir 1 % rekreaciniai II grupės. Kultūrinės kilmės medynų 45 %. Pušynų yra 49 %, eglynų 22 %, beržynų 16 %, juodalksnynų 6 %, ąžuolynų 5 %, drebulynų ir baltalksnynų po 1 %. Jaunuolynai sudaro 32 %, pusamžiai medynai 33 %, bręstantys 15 %, brandūs 20 %. Medynų vidutinis amžius 54 m., bonitetas II,0, skalsumas 0,72, tūris 210 m³/ha, vidutinis prieaugis 6,7 m³/ha. Miške yra introdukuotų maumedžių, pocūgių, kedrinių pušų, gamtos paminklas – Dinkių ąžuolynas (75 kvartale), kultūros paveldo objektai – nacių įrengta II pasaulinio karo belaisvių stovykla (155 kvartale), memorialas badu mirusiems ir nužudytiems Rytprūsių gyventojams, kelios senos (daugiausia evangelikų) kapinaitės. Peri į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti jūriniai ereliai ir baltnugariai geniai.